Nuotekų skandalai apnuogino įstatymus: kodėl kuo greičiau būtina pradėti rūpintis nuotekų valymo įrenginiais?

Pramoninių nuotekų valymas iki pastarojo mėnesio įvykių daugeliui atrodė niekuo neypatinga ar net užmiršta tema. Tačiau apie sveikatai pavojingų medžiagų tvarkymo spragas ir jų taisymą pradėta kalbėti daug ir garsiai po to, kai Lietuvą sukrėtė skandalas, jog viena didžiausių popieriaus ir medienos pramonės įmonių Baltijos šalyse galimai leido nevalytas nuotekas į vandens telkinį. Pramoninių nuotekų valymo įrenginiuose besispecializuojančios įmonės „Industrial Heroes“ vadovas Lauras Zakarauskas teigia, kad po šių įvykių įstatymai verslui neabejotinai sugriežtės, todėl gamintojams jau dabar vertėtų pradėti rūpintis savo ateitimi.

Kalti gamintojai ar įstatymai?

Kalbėdamas apie bendrą situaciją, susijusią su pramoninių nuotekų valymu mūsų šalyje, L. Zakarauskas sako, jog kažkam suversti kaltę – lengviausias kelias, tačiau į problemą reikėtų pažiūrėti kur kas plačiau.

„Dažnu atveju gamintojų net negalime kaltinti, nes dauguma jų viską atlieka pagal įstatymus. Dažniausiai gamintojai užterštas nuotekas atiduoda į centralizuotą miesto tinklą. Nuotekos atiduotos, už tai sumokėta ir pagal įstatymą – viskas teisėta. Tačiau didžiosios miestų vandens valyklos yra nepritaikytos tokiems nuotekų srautams, kokius išleidžia gamyklos.

Tai yra kompleksinė problema tiek gamintojų, kurie nežinodami arba tyčia naudojasi spragomis, tiek pačių valyklų, kurias statant nebuvo įvertintas našumas, tiek vyriausybės, kuri leidžia įstatymus ir tai reguliuoja“, – įsitikinęs vienos iš „LZT Group“ įmonių vadovas.

Pasak jo, kilęs skandalas, kuris nušvietė situaciją Lietuvoje, nuotekų valymo įrenginių gamintojams ir žmonėms, kurie supranta šią problemą, buvo anokia naujiena, tačiau visiškai apnuogino neveiklius įstatymus.

„Šios įmonės žinomumas padarė juos nelaimėliais, kurie pakliuvo po padidinamuoju stiklu, tačiau tai tikrai ne vienintelis ar išskirtinis atvejis Lietuvoje. Nei vandentvarkos bendrovės, nei valstybė nebuvo pasiruošusi tokiam dideliam pramonės augimui bei reguliavimui. Tad dabar matome to pasekmes“, – sako L. Zakarauskas.

Jo teigimu, po šio skandalo bus pradėta galvoti apie naujus ir griežtesnius įstatymus, o visa našta greičiausiai nuguls ant gamintojų pečių. Tačiau norint, kad tai netaptų nepakeliamu akmeniu verslui, reikalingas abipusis supratimas.

„Būtina peržiūrėti įstatyminę bazę, kad gamintojas turėtų laiko planuoti ateitį ir pasiruošti pokyčiams. Tai turėtų būti reguliuojama, ištransliuojama bei duodamas atitinkamas laikas susitvarkyti. Turėtų būti siekiama abipusio bendradarbiavimo tarp verslo ir valstybės“, – sako „Industrial Heroes“ vadovas.

Užsienyje – normali praktika, Lietuvoje – tamsus miškas

L. Zakarauskas pasakoja, kad ne tik Vakarų Europoje, bet net ir kaimyninėje Rusijoje egzistuoja aiški įstatyminė bazė, kuri nurodo, ką, norėdamas dirbti, turi padaryti gamintojas.

„Visi mėgstame lygintis su vakarais. Ten gamyklų, kurios neturėtų nuotekų valymo įrenginių, praktiškai nėra ir niekas į miesto centralizuotus tinklus nuotekų nepriima. Pavyzdžiui, ta pati Rusija, apie kurią dažnai galvojame kaip apie laukinius vakarus. Reikalavimai išvalytam vandeniui ten yra keliami kur kas didesni nei daugelyje kitų Europos šalių. Jei statau gamyklą, vadinasi, statau ir valymo įrenginius – ir ne kitaip“, – pramoninių nuotekų valymo politiką užsienyje atskleidžia pašnekovas.

Tačiau Lietuvoje, anot jo, ne tik aiškumo, bet ir informacijos trūkumas atvėrė milžinišką spragą, kuria dažnu atveju net nenorėdamas verslas naudojosi dešimtmečius.

„Ką mes turime Lietuvoje? Įsivaizduokite, kad dešimtis metų mokate didžiules sumas už jūsų nuotekų išvalymą, o vėliau sužinote, kad niekas nebuvo sutvarkyta ir išvalyta. Tai reiškia, kad informacija nenukeliauja iki gamintojo ir tai yra didelė bėda. Jei įmonės žinotų šią problemą, manau, kad daugelis į tai atkreiptų dėmesį ir būtų suinteresuotos neteršti aplinkos. Žinoma, yra ir tokių, kurios piktavališkai naudojasi įstatymų spragomis, tačiau didžioji dalis tiesiog nežino“, – teigia L. Zakarauskas.

Griežtėjant reikalavimams gamyklinėms įmonėms, „Industrial Heroes“ vadovas gamintojams pataria jau dabar pradėti domėtis kainomis, technologijomis bei rinktis pasiūlymus tam, kad būtų galima pradėti planuoti ir numatyti galimas išlaidas ateityje.

„Atidėliojimas šiuo atveju nėra išeitis. Įsigaliojus įstatymams reikės papildomų pinigų, todėl jau dabar privalu galvoti apie ateitį ir jai ruoštis. Kuo daugiau panašių atvejų bus paviešinti, tuo greičiau bus pradėta įgyvendinti pramoninių atliekų kontrolę“, – sako L. Zakarauskas.

Pasak jo, ypatingai susirūpinti vertėtų taršiausiems verslo sektoriams. Vis tik, pamiršti nereikėtų ir kvapų kontrolės įstatymo.

„Vieni taršiausių sektorių Lietuvoje yra maisto ir gėrimų pramonės, nes jų gamyboje naudojamas didžiausias kiekis vandens. Apie 60 proc. mūsų klientų sudaro būtent maisto pramonės atstovai. Lietuvoje griežtėja ir kvapų kontrolės įstatymas, kuris jau yra priimtas, todėl netolimoje ateityje bus leistina dvigubai mažesnė norma“, – teigia pašnekovas.

Ne klientas, o investuotojas

Įsirengti gamybinių nuotekų valymo įrenginius, pasak L. Zakarausko, finansiškai nėra pigu, tačiau daugeliu atvejų tai gali atsipirkti ir vėliau įmonei uždirbti papildomus pinigus.

„Jei apskaičiuojame, kad investicija į tokią įrangą atsipirks per 5 metus, tokiu atveju kiekvienas tam išleistas euras yra greitai grįžtantys pinigai. Būtent todėl savo klientus vadiname investuotojais.

Iš kur atsiranda atsiperkamumas? Pramoninės nuotekos nuo buitinių skiriasi savo užterštumu. Jei buitinių kriauklių, tualetų nuotekų užterštumą galime prilyginti vienetui, tai gamybinės nuotekos gali būti užterštos 2,3 ar net 10 kartų daugiau. Jei gamintojas atiduoda nuotekas į centralizuotą miesto tinklą, tai jis moka už kiekvieną kubinį metrą padidintu tarifu tiek kartų, kiek yra užterštos jo nuotekos. Taigi nuo įprasto kasdienio 200–500 kubinių metrų nuotekų kiekio susidaro labai didelės išlaidos“, – teigia pramoninius įrenginius gaminančios įmonės „Industrial Heroes“ vadovas.

Visgi, jei gamintojas nėra didelis ir nuotekų sudaro nedaug, L. Zakarauskas tokiam verslui nerekomenduoja įsirenginėti individualaus nuotekų valymo sistemų.

„Investicija nėra maža. Jei matome, kad įmonei atsiperkamumas viršys 5 metus ir tai taps finansine našta, verčiau rekomenduojame pasistatyti nuotekų kaupimo rezervuarą bei samdyti vežėjus, kurie transportuotų nuotekas į tinkamas valyklas“, – pataria pašnekovas.

Tačiau dideliems gamintojams, kurie gamybos procese naudoja daug vandens, nuotekų valymo įrenginiai turėtų tapti prioritetu.

„Reikia suprasti, kad tai nėra vien tik išlaidos, o investicija į įmonės pelningumą. Kuo nuotekų sistema yra technologiškai pažangesnė, tuo jos atsiperkamumas bus greitesnis, pavyzdžiui, nuotekų valymas gaminant biodujas leidžia pasigaminti elektros energiją ir ją naudoti gamyboje. Tai – ne tik ekologiškiau, bet ir finansiškai naudingiau“, – įsitikinęs L. Zakarauskas.